Rugpjūčio 17 d. Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo rytų ir šiaurės Europos apaštalą dominikoną šv. Hiacintą – liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Jackumi (pagal lenkišką jo vardo formą – Jacek). Jis yra ir vienas iš Lietuvos globėjų.
Tiksli šv. Hiacinto gimimo data nežinoma; jam skituose hagiografiniuose tekstuose dažniai nurodomi 1183 metai. Hiacinto dėdės Ivo, tuometinio Krokuvos arkivyskupo, pavyzdys paskatino jaunuolį rinktis kunigystę. Dėdės remiamas jis išvyko studijuoti į garsiausius viduramžių Europos universitetus – Paryžių ir Boloniją. Studijų metais jis susidūrė su kaip tik tuo laiku savo veiklą pradėjusio Pamokslininkų ordino (dominikonų) įkūrėju šv. Dominyku. Jo paragintas Hiacintas davė įžadus Pamokslininkų ordine ir pasak tradicijos, iš paties Dominyko rankų priėmė dominikono abitą. Romoje būsimas šventasis gyveno iki mūsų dienų veikiančiame Šv. Sabinos dominikonų vienuolyne, ant Aventino kalvos. Pamaldi legenda pasakoja, kad popiežius Honorijus III, dar neseniai patvirtinęs Pamokslininkų ordino regulą, sužinojęs, kad šis gabus jaunuolis, atvykęs iš šiaurės, įstojo į domininkonų ordiną, pasakęs, kad jis būsiąs didis tikėjimo skelbėjas Europos šiauriniuose pakraščiuose.
Po kelerių metų praleistų Romoje, Hiacintas leidosi į pirmą misijų kelionę. Apaštalavo Karintijoje (dabartinėje Slovėnijoje ir Austrijoje), Čekijos ir Moravijoje. Keletą metų praleido Krokuvoje, kur kartu su iš Romos jį atlydėjusiais kitais broliais pamokslininkais įkūrė pirmą dominikonų vienuolyną. Apie 1228 m. Hiacintas išvyko į Kijevo Rusią, kur praleido dvylika metų; Kijeve įkūrė dominikonų vienuolyną. Po to patraukė į šiaurę, pas prūsus ir pietvakario Baltijos kranto pagonių gentis. Kai kas tvirtina, kad šiuo laikotarpiu jis buvo pasikęs ir Švediją. Antrą kartą grįžęs į Kijevą, susidūrė su šią teritoriją puolančiais totoriais, kurių buvo priverstas pasitraukti į Krokuvą. Jo misionieriavimo keliai ėjo ir per Lietuvą.
Hiacintas mirė Krokuvoje 1257 m. rugpjūčio 15-ąją. 1557 m. popiežius Klemensas VII paskelbė Hiacintą palaimintuoju, o Klemensas VIII 1594 m. – šventuoju. Kadangi jo mirties, tai yra gimimo dangui šventė sutapo su Švč. M. Marijos ėmimo į dangų iškilme, šv. Hiacinto liturginis minėjimas buvo švenčiamas rugpjūčio 16 d. Popiežius Pijus X šv. Hiacinto minėjimą perkėlė į rugpjūčio 17-ąją. Lietuvos Domininkonų ir didikų prašymu, popiežius Inocentas XI 1686 m. šv. Hiacintą paskelbė Lietuvos globėju.
Šv. Hiacintas ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vienoje rankoje laikantis monstranciją, o kitoje – Dievo Motinos figūrėlę. Šioje scenoje užfiksuotas epizodas iš jo gyvenimo. Pasak tradicijos, Kijevo miestą puolant totoriams, šv. Hiacintas užėjęs į vienuolyno koplyčią, paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, kad išgelbėtų nuo išniekinimo. Jam su monstrancija rankose žengiant pro duris, pasigirdęs balsas: „Gelbėji Sūnų, išgelbėk ir jo Motiną“. Hiacintas suprato, kad tai kvietimas išgelbėti ir Marijos statulą. Tačiau akmeninė statula buvo sunki, vienas žmogus nebūtų galėjęs jos panešti. Įvyko stebuklas - statula pasidarė tokia lengva, kad Hiacintas galėjo ją be vargo išgelbėti.
Su monstrancija ir Marijos statulėle rankose šv. Hiacintas vaizduojamas ir Vilniuje, prie Basanavičiaus gatvės stovinčioje jam dedikuotoje koplytėlėje. Prie buvusių Vilniaus miesto ribų 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Aštuonioliktajame amžiuje medinę koplyčią pakeitė mūrinė, paliekant seną šešioliktojo amžiaus pradžios medinę skulptūrą. 1901 m. buvo sukurta dabartinė bronzinė skulptūra, o senoji medinė buvo perkelta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto koplyčioje. Naujos iš metalo nulietos skulptūros autorius – vilnietis skulptorius Boleslovas Balzukevičius. Vilniuje yra ir daugiau jo darbų – alegorinė skulptūra virš elektrinės (atkurta 1995 m.), Moniuškos biustas prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Jis sukūrė ir pirmojo Vilniaus arkivyskupo Jono Cieplako antkapį katedroje.
Vatikano radijas
